Visoje Lietuvos teritorijoje sparčiai plintantis pavojingasis Sosnovskio barštis kelia didelį susirūpinimą ir žmonėms, ir valdžios institucijoms.
Sosnovskio barštis buvo įvežtas į Lietuvą iš Kaukazo kaip eksperimentinis silosinis augalas. Jį lengva pastebėti – gėlynai yra skėčio formos, panašūs į milžiniškų krapų, žydi baltai. Užaugančio iki 3 m aukščio augalo lapai yra maistingi, tinka šerti gyvulius, bet labai kenksmingi žmogui. Sosnovskio barštis yra nuodingas visas – ir kotas, ir lapai, ir žiedai. Prisilietus gresia antro laipsnio nudegimas, tačiau ir pūslėms užgijus bėdos nesibaigia – nudegimų vietose ilgiems metams gali likti dėmės. Dar blogiau, jei Sosnovskio barščių sulčių patenka į akis. Tokiu atveju galima net apakti. Ypač jis pavojingas vaikams.
Sosnovskio barščiai yra sunkiai išnaikinami, nes išaugina ir subrandina daug sėklų. Tai nepaprastai vislus, gajus, nereiklus augalas. Sistemingai naikinant, sunyksta tik po 5-10 metų. Daugiausiai jų auga Utenos ir Kauno apskrityse.
Už šio augalo plitimo kontrolę yra atsakinga Aplinkos ministerija. Pastaroji iš aplinkos apsaugai skirtų ES fondų skyrė lėšų, atrinko organizaciją, parengusią veiksmų planą, pagal kurį saugotinose teritorijose numatyta pradėti naikinti Sosnovskio barštį. Deja, paskelbus viešąjį konkursą atrinkti darbų vykdytoją, norinčiųjų neatsiranda jau antri metai.
Aplinkos ministerija yra atlikusi ir įvairius bandymus, kaip galima sunaikinti šį pavojingą invazinį augalą. Svarbiausia – neleisti augalui subrandinti sėklų. Jis buvo naikintas ir mechaniniais būdais (pjovimas, šaknų nukirtimas, gilusis arimas ir kt.), ir purkštas įvairiais herbicidais. Pastebėta, kad barštį nėra taip sunku išnaikinti, palyginus su kitomis invazinėmis augalų rūšimis. Geriausių rezultatų davė sisteminiai glifosatų grupės herbicidai, tačiau jų negalima naudoti vandens telkinių pakrantėse, gyvenamosiose vietovėse ir saugomose zonose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu augalai išaugę apie 50 cm, herbicidai jiems jau nebeveiksmingi. Šiuo metu Aplinkos ministerija rengia barščio naikinimo metodiką.
Sosnovskio barštį naikinti privalo kiekvienas žemės savininkas ir kiti žemės naudotojai. Tačiau jei jie nekovoja – to daryti jų nepriversi. Nėra teisinės bazės, kuria remiantis galėtų būti patraukti administracinėn atsakomybėn tie asmenys, kurių žemėse veši Sosnovskio barščiai. Darbo grupės nariai ūkininkai pastebėjo, kad ten, kur intensyviau ūkininkaujama, ši problema išsisprendžia savaime, nes didžiausias šio augalo priešas yra nuolatinis žemės dirbimas ir elementari pasėlių priežiūra. Tačiau Sosnovskio barščiai sėkmingai gyvuoja pamiškėse, paežerėse, apleistose fermose ir sodybvietėse, kitoje sunkiau prieinamoje valstybinėje žemėje. Todėl siūlymas panaudoti šiuos augalus, tarkime, biokurui yra neįgyvendinamas.
Naikinant barštį reikia vilkėti neperšlampamais drabužiais, dėvėti pirštines, užsidėti akinius, t. y. apsaugoti visas atviras kūno dalis. Darbo grupės narys, Žemės ūkio rūmų Žemės ūkio technologijų skyriaus vedėjas Artūras Masiliauskas prisipažino turintis asmeninių sąskaitų su šiuo pavojingu augalu – iki šiol susidūrimą primena likęs randas. „Geriau nuo šio augalo laikytis per spjūvio atstumą“ , – visai nejuokavo A. Masiliauskas.
Sėkme sprendžiant Sosnovskio barščio problemą kol kas negali pasigirti ir mūsų kaimynės Latvija ir Estija. Viena šalis taiko meduolio, kita – lazdos principą, tačiau abiem atvejais triumfuoja Sosnovskio barštis. Estijoje jis naikinamas daugiau kaip dešimt metų – sudaromos sutartys su ūkininkais, kuriems mokama už naikinimą. Prieš penkerius metus pasirinkti ir viešieji pirkimai, deja, jie nepasiteisino. Latvijoje asmenys, nenaikinantys Sosnovskio barščio, gauna baudas. Jeigu žemės sklype auga barsčiai, žmogus negali gauti net ES paramos.
Lietuvoje nuodingų augalų naikinimu viešose vietose rūpinasi savivaldybės. Jos kasmet iš Aplinkos apsaugos fondo gauna lėšų invazinių augalų naikinimui ir pačios susidėlioja prioritetus.
Žemės ūkio min. inf.
aleksotas2.kaunas.lt nuotr.
