2014–2020 metų Europos Sąjungos (ES) finansavimo laikotarpiu iš esmės nesikeis paramą skirstančių institucijų, tarp jų – ir Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA), vaidmuo – ji ir toliau lieka atsakinga už paraiškų vertinimą bei finansavimo sutarčių kontrolę.
Prioritetas – mažosios gyvenvietės
APVA vyriausiasis patarėjas Kastytis Tuminas pabrėžė, kad šiuo, 2014–2020 metų, ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu valstybės planuose – daugiau dėmesio skirti įgyvendinamų projektų efektyvumui, o atskirose aplinkosaugos priemonėse didinama pareiškėjų finansavimo dalis.
Vandentvarkos projektams numatoma skirti didžiausią visų aplinkosaugos sektoriui skirtų ES paramos lėšų dalį. Aplinkos ministerija (AM), nustatydama šio laikotarpio investicinę politiką, savivaldybėms siūlo didesnį prioritetą skirti gyvenviečių, turinčių 200–2000 gyventojų, vandentvarkos infrastruktūrai sutvarkyti.
„Ne paslaptis, kad šiandien tokiose gyvenvietėse vandentvarkos ūkis yra ganėtinai apleistas, o didelei daliai gyventojų apskritai neprieinamos centralizuotai teikiamos paslaugos“, – paaiškino vyriausiasis patarėjas.
Vandentvarkos sektoriuje iki šiol buvo taikomas valstybės planavimo būdas, o naujuoju finansiniu laikotarpiu vis daugiau teisių ir atsakomybių perduodama regionams. AM patvirtinus finansavimo aprašus savivaldybės galės teikti savo projektinius siūlymus, techninių sprendinių alternatyvas Regionų plėtros taryboms. Šioms patikėta sudaryti projektų sąrašus – tuomet, remiantis jais, bus teikiamos paraiškos APVA.
Siūloma aiškiai aptarti atsakomybes
APVA atstovo įsitikinimu, ES paramos lėšomis įgyvendinamų projektų efektyvumas priklausys nuo to, kaip pagrįstai ir išmintingai bus formuojamos projekto prielaidos ir kaip jos bus vertinamos regiono lygmeniu. Šiuo metu svarbiausia susitarti, kaip užtikrinti veiksmingą ir koordinuotą ES paramą administruojančių institucijų veikimą, siekiant projektų efektyvumo. Pagrindinis APVA rūpestis – kad ją pasiekę projektai nebūtų grąžinti tobulinti dėl, pavyzdžiui, nepagrįstų prielaidų. APVA siūloma išeitis – dėl veiklos efektyvumo susitarti dar projektinių sprendinių stadijoje.
Praėjusio ES finansavimo laikotarpio patirtis parodė, kad įprasta prielaidų metodika ir praktika nepadėjo tinkamai įvertinti projektų racionalumo, todėl savivaldybių vandentvarkos sektorius sulaukė priekaištų dėl perteklinių investicijų į projektus. Pavyzdžiui, atskirose savivaldybėse pastatyta nuotekų valyklų, kurių apkrovimas siekia ne daugiau kaip 50 proc.
„Suprantama, įgyvendinant projektus, buvo sudėtinga numatyti ir įvertinti emigracijos, kuri palietė visą Lietuvą, mastą, tačiau migracija šalies ribose ir šiandien aktuali mažesnėms gyvenvietėms. Negalime sau leisti investuoti į infrastruktūrą, kuri liks nepanaudota. Užuot pastačius vieną valyklą su pertekliniu pajėgumu, galbūt galima pastatyti dvi valyklas, kurių apkrovimas siektų 80 proc. Būtinas susitarimas ir bendras matymas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Realių darbų pradžia – kitų metų pabaigoje
Projektuotojai ir statybininkai laukia prasidedančių darbų. Anksčiau buvo planuota, kad viešieji pirkimai prasidės kitų metų antrąjį ketvirtį, o pirmąsias finansavimo sąlygų sutartis APVA pasirašys 2016 metų rugsėjį. Šiuo metu dėliojamas kiek kitoks scenarijus: pirmieji ES paramos lėšomis įgyvendinami projektai galėtų startuoti 2016 metų pabaigoje. Savivaldybės ir jų vandentvarkos įmonės, siekdamos greičiau gauti finansavimą, nemažą dalį projektų įgyvendins remdamosi FIDIC Geltonąja knyga, kai vienu metu perkamos projektavimo ir rangos paslaugos, taigi darbų dauguma projektuotojų ir rangovų sulauks panašiu metu. Tiesa, atkreipė dėmesį K. Tuminas, gali padidėti rizika, kad dėl užsitęsusių viešųjų pirkimų užtruks projektų rengimas.
APVA specialistų iniciatyva vasaros pradžioje ir spalio mėnesį regionuose organizuoti susitikimai su Vidaus reikalų ministerijos Regioninės plėtros departamento regionų skyriais, savivaldybėmis ir vandens tiekėjų įmonėmis. Susitikimų metu specialistai pristatė finansavimo sąlygų aprašus, teisinius aspektus, susijusius su projektų rengimu, ir galimas alternatyvų schemas. APVA suinteresuota, kad ir savivaldybės, gavusios kvietimą pateikti projektinių sprendinių, ir regionų skyriai, kurie atliks vertinimus, tam būtų tinkamai pasiruošę.
„Didžiausią rūpestį kelia tai, kad savivaldybės iki šiol neturi principinių susitarimų dėl racionalaus regioninių finansavimo ir siektinų rodiklių kvotų pasiskirstymo. Pagrindinė efektyvaus projektinio sprendinio vertinimo grandis – regionų skyriai – neturi nei specializuotų ekspertų, nei finansavimo resursų tokiems ekspertams samdyti“, – apgailestavo K. Tuminas.
Sprendimus koreguoja patirtis
2014–2020 metais vandentvarkos ūkiui finansuoti numatytos trys priemonės – valstybinė (parama sieks 77 mln. eurų), regioninė (150 mln. eurų) ir finansinė (108 mln. eurų). Valstybinės priemonės projektai, suformuoti prieš dvejus metus kaip laikinojo finansavimo projektai, iš esmės baigiami įgyvendinti.
Pagrindinis rūpestis šiuo metu, atkreipė dėmesį K. Tuminas – regioninės priemonės projektai. Tai įvertinusi APVA jau praėjusiais metais kartu su ekspertais parengė apžvalgas ir rekomendacijas, skirtas projektų efektyvumui didinti. AM 2014-ųjų pabaigoje pritarė pateiktiems siūlymams ir papildė savivaldybių vandentvarkos infrastruktūros plėtros planų rengimo taisykles priedu – nagrinėjamų alternatyvų schemomis.
Kita reikšminga APVA apžvalga – teisės aktų, reglamentuojančių vandentvarkos infrastruktūros projektų rengimą ir būtinuosius paruošiamuosius darbus, analizė. Ekspertų parengtoje apžvalgoje pateikiami praktiniai pavyzdžiai, kurie parodo, kaip gali įstrigti projekto įgyvendinimas, jei laiku neįvertinami ir neatliekami privalomieji sklypų įforminimo veiksmai.
Pavyzdžiui, kiekviena vandenvietė turi tam tikras sanitarines apsaugos zonas. Jeigu gyventojo sklypas patenka į sanitarinės apsaugos zoną, duomenis privalu įrašyti į to sklypo kadastrinius dokumentus ir pateikti registre. Iki šiol tam nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Tikėtina, kad gyventojai už tokių duomenų įrašymą prašys kompensacijos, tuomet įstrigs suplanuoti darbai. Tad savivaldybės noras tam tikroje teritorijoje tiesti vamzdynus, laiku neįvertinus techninės ir teisinės bazės, gali būti komplikuotas ar visai neįgyvendintas.
APVA specialistai inicijavo ir metodinių nurodymų dėl optimalios nuotekų valyklų projektinės apkrovos nustatymo projekto parengimą. Metodiniuose nurodymuose ekspertai akcentavo prielaidų taikymo aktualumą. Vandentvarkos projektavimo normos galioja nuo 1990-ųjų. Net ir taikant sąlyginę vandens sunaudojimo projektavimo prielaidą (šiuo metu – 230 litrų per parą vienam gyventojui), dažnai realus faktinis sunaudojimas (įprastai iki 100 litrų per parą vienam gyventojui) iškraipo finansinius projekto skaičiavimus, o mažose gyvenvietėse tampa perteklinių pajėgumų priežastimi.
Būtina tikslinti plėtros poreikius
Ir projektuotojai, ir vandentvarkos ūkio specialistai sutaria, kad projektavimo normas būtina keisti. Prognozuojama, kad šie darbai gali užtrukti. Todėl, siekiant sudaryti galimybių savivaldybėms laiku parengti racionalius projektinius sprendinius, K. Tuminas mato išeitį – pagal pasiūlytą metodiką STR numatytas projektavimo normas taikyti lanksčiau, t. y. išsiaiškinti ir aptarti su vietos gyventojais jų lūkesčius ir plėtros perspektyvą, o pritaikius mažesnes normas paaiškinti, kodėl jos taikomos.
„Pakanka pravažiuoti pro nedidelę gyvenvietę, kad pamatytum apleistų namų. Projektuotojas topografinėje nuotraukoje matomą trobelę vertina kaip normalų būstą ir priskaičiuoja būsimą vartotoją. O juk gyventojų niekas neklausia, ar jie ruošiasi ten gyventi artimiausią dešimtmetį. Tokia apibendrinta statistika užaugina nerealų nuotekų valyklų pajėgumo poreikį. Bendruomenės gali padėti realiau įvertinti reikiamus pajėgumus“, – apibendrino K. Tuminas.
Nuo 2000 metų į Lietuvos vandentvarkos ūkį, daugiausia – į nuotekų tvarkymo sistemą, investuota apie 3 mlrd. litų. Pašnekovas neabejoja, kad 2007–2013 metų finansinio laikotarpio pamokos ypač vertingos naujuoju periodu – mat sumažėjęs ir paramos intensyvumas, ir vandentvarkos ūkiui skiriamos lėšos.
Nuotr. aut. Audrius Tuleikis
